Paskutinioji žemės žmonių karta

Savo ketvirtąjį romaną „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ Ričardas Gavelis rašė 1993 m. sausį–1994 m. balandį. Laikais, kurie kūrė tekstą, tapusį pirmuoju R. Gavelio romanu apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, tad jame gausu atpažįstamų prototipų ir jau istorija virtusių realijų. 

Po ketvirčio amžiaus pasitinkant antrąjį romano leidimą norisi dienos švieson ištraukti frazę iš juodraštinio romano anotacijos varianto: „Šį romaną Ričardas Gavelis vėl kūrė savo geriausiu stiliumi – tai juodoji poezija, parašyta proza.“ 

„Paskutinioji Žemės žmonių karta“ yra gaveliškasis Vilniaus apokalipsės variantas, kupinas žmogiškosios virusologijos, meilės ir neapykantos savo miestui. Tai romanas apie valdžią ir jos kerus: septyni skirtingi veikėjai – avatarai pasakoja istoriją apie beatodairišką valdžios troškimą, siekį valdyti kitus, norą perprasti visatos sąrangą. Tai istorijos, liudijančios, kad visi pasaulio miestai yra Vilnius. Ištikimi R. Gavelio gerbėjai čia vėl sutiks rašytojo alter ego Tomą Kelertą, o įdėmūs „Vilniaus pokerio“ skaitytojai pastebės, kad ne tik vizijų stiprumu, bet ir išmoninga romano struktūra „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ne tik primena, bet sykiais ir pranoksta „Vilniaus pokerį“.

2000-aisiais, kalbėdamas su Sigitu Geda, R. Gavelis prasitaria: „...mieliausi liko „Vilniaus pokeris“ ir „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ ir keletas apsakymų. Tatai šiukštu nereiškia, kad kitos mano knygos man pačiam nemielos. Tiesiog prie kitų mažiau kankinausi, todėl ne taip dažnai jas prisimenu.“

Tad maloningajam skaitytojui imant į rankas naują romano „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ leidimą belieka priminti paties R. Gavelio žodžius – ši knyga nėra skirta tiems, kurie literatūroje ieško atgaivos ir lengvo poilsio. 

 

Jūratė Čerškutė